Julija (2023-05-06)

2023-05-06
Nesu tikras ar būtų galima Julijos istoriją pavadinti sėkmės, bet neabejoju, kad savo pastangomis įtakos jos mąstymui tikrai padariau. Dirbome su ja apie 19 mėnesių.

Pradėjome dirbti, kai ji dar buvo vienuoliktokė. Jautėsi daugybė „spragų“, didžiulis žinių trūkumas. Kaip visada, iš pradžių apsitarėme planą. Julijos mama buvo išreiškusi tikslą, kad pavyktų bent išlaikyti matematikos egzaminą. Per mokslo metus Julijai labiausiai padėjau su einamomis temomis, žinių „spragas“ tikėjomės sumažinti per vasarą. Pradėjome mokytis nuo pačių paprasčiausių dalykų, kur jautėsi žinių trūkumas. Nors ir norėjosi nuveikti daugiau, tačiau vis dėlto į priekį pasistūmėjome nežymiai, šiek tiek pasigedau didesnio jos savarankiško indėlio, kad ir kaip nuolat prašiau kuo daugiau paspręsti mano duotų uždavinių. Dvyliktoje klasėje jai buvo vistiek ganėtinai sunku kad ir kaip stengiausi padėti.

Galiausiai dvyliktos klasės viduryje Julija su mama persigalvojo ir nusprendė ateities planus pakoreguoti, matematikos egzamino nebelaikyti, pereiti į bendrąjį kursą ir prašė padėti bent jau pasiekti to, kad bent jau vidurkis būtų teigiamas.

Žinoma, ten lygis jau buvo žemesnis, dingo jos toks tarsi susikaustymas, stresas ir, atrodo, kad vis lengviau pradėjo suprasti įvairius matematikos niuansus. Vienu metu netgi pradėjau galvoti, siūlyti Julijai vis dėlto pagalvoti (jei tik dar yra galimybė) bent jau pabandyti laikyti matematikos egzaminą. Deja, ji buvo jau tvirtai apsisprendusi...

Iš atsiskaitomųjų darbų pradėjo gauti vis geresnius pažymius ir teigiamą pusmečio vidurkį pasiekti pavyko be problemų!

Galbūt ateityje Julijos gyvenime kažkas pasikeis, kadangi niekada nevėlu užsispirti, rimtai padirbėti ir matematikos egzaminą išlaikyti, jeigu atsiranda kažkokie nauji tikslai gyvenime. Kaip ir rašiau pačioje pradžioje, nežinau ar čia buvo sėkmės istorija, bet iš Julijos gautos padėkos supratau, kad tikrai įvertino mano pastangas. Ačiū.